Eglė Butkutė

Savo darbuose menininkė kalba apie autentiškumo ir asmenybės nykimą, savęs kaip individo suvokimo sudėtingumą. Jos motyvai atsiskleidžia kūno kultūros salės vaizduose, kuriuos menininkė renkasi dėl asmeninių potyrių siekdama iš jų išsilaisvinti.

„Prisiminimai apie tą vietą, kur šokau per ožį, darydavau kūlverstį ar kabodavau ant skersinio, lėmė šių idėjų atsiradimą. Salės, pilnos vaikų. Žemų, aukštų, kresnų ir akiniuotų, paliegusių ir energingų – visi stengiasi atlikti tas pačias užduotis. Kabėjimas, kopimas, skrydis, vėl kabėjimas ir šuolis aukštyn. Jau nutolusios erdvės ir nebeatliekami veiksmai išlikę mano atmintyje iki šiol. Tas laikas neduoda ramybės neįgyvendintomis užduotimis, persekioja, lyg norėdamas priminti, kad gyvenime privalai atitikti tam tikrus normatyvus.“

Tapyba Eglė Butkutė tarsi kvestionuoja normatyvus: kas yra normalu, o kas jau nebe, jungdama savo asmeninį santykį su praeitimi ir bendra to meto socialine atmosfera.

Paveiksluose dominuojanti peizažinė struktūra turi menininkei didelės reikšmės: praeitį ji reflektuoju tarsi žiūrėdama į išvaikščiotus, labai gerai pažįstamus peizažus, kurie vis kinta – virsta savotiška fikcija jos galvoje. „Mano kūriniams būdingas eskiziškumas – siekiu perteikti prisiminimo, trumpos akimirkos užuominą“.

Eglė Butkutė yra Jaunojo tapytojo prizo laimėtoja (2014)