Taip, kaip menininkę Eglę Ridikaitę sugundė mėlynas lopinėlis Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyne, taip mane sugundė menininkės drobėse išpurkšta balkšva dėmelė.

Pirmą kartą lopinio sąvoką menotyros diskurse atradau prancūzų filosofo Georges‘o Didi-Hubermano knygoje „Paveikslo akivaizdoje. Svarstymai apie dailės istorijos pabaigas“ (2005). Lopinys – tai reljefinis dažų paviršius, jo prasmė neapibrėžta, o svarbiausias lopinio aspektas – žiūrovo reakcija į jį. Tačiau pirmą kartą šis žodis dailės kontekste atsirado Marcelio Prousto kūrinyje „Kalinė“. Protagonistas rašytojas Bergotte perskaitęs dailės kritiko straipsnį apie Jano Vermeerio paveikslą „Delfto peizažas“ ir ten glūdintį geltoną sienos lopinėlį (le petit pan de mur jaune), iškart išsiruošė į muziejų jo pamatyti. Kritiko dėka atkreipęs dėmesį į mėgstamo paveikslo „Delfto peizažas“ detalę, „jis pirmą kartą pastebėjo <…> nuostabią visos nedidelės geltonos sienos faktūrą. <…> jis įsisiurbė žvilgsniu, panašiai kaip vaikas įsisiurbia į geltoną drugelį, kurį nori pagauti, į nuostabų sienos lopinėlį“[1]. Vadinasi, Didi-Hubermano vizualumo teorijos kontekste, lopinys yra medžiagiška paveikslo detalė, trikdanti žiūrovą savo daugiaprasmiškumu ir dažo intensyvumu. Tai tarsi dažo atplaiša, sukelianti susižavėjimą. Kaip teigia Didi-Hubermanas viename interviu: toks vaizdas teikia malonumą, apžavi žiūrovą, tačiau taip pat gali sukelti nerimą ar siaubą[2].

Mėlyni lopinėliai menininkę apžavėjo 2019 m. liepos 10 dieną Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyne. Ultramarino pigmento lopinėlius galima pamatyti įvairiose vienuolyno arkose ar sienų kampučiuose. Anksčiau tai buvusi dekoratyvi sienų dalis, tačiau laikui bėgant keletą kartų uždažyta. Todėl mus pasiekė tik jos geriausiai išlikę mėlynos spalvos fragmentai. Verta paminėti, kad Ridikaitę yra apžavėję ne tik vienuolyno sienos, bet ir Vilniaus senamiesčio laiptinių grindys. Taip ji nusprendė keramikines grindų plyteles perkelti ant drobės, o rezultatas – vertikaliai „kabančios“ Ridikaitės grindys parodoje „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (2016-2017) VDA parodų salėje „Titanikas“.

Praėjus beveik metams po apsilankymo vienuolyne, menininkė sugrįžo ir sudalyvavo šiemet vykstančiose moterų menininkių dirbtuvėse „7 moterys – 7 tiesos“ (iniciatorius br. Mindaugas Slapšinskas OP, kuratorė Algė Gudaitytė, dalyvaujančios menininkės: E. Ridikaitė, P. Jurkšaitytė, J. Juodytė, A. G. Černiūtė, E. Pilkauskaitė, K. Norvilaitė – Geniušienė, R. Maldutienė). Šių dirbtuvių metu Ridikaitei įkvėpimu tapo ypatinga vienuolyno aplinka, o veikiau jo erdvėje atrastas lobis – atidengti mėlynos spalvos ornamentiniai fragmentai. Ji išpurškė dvi drobes, kurių dydis atitinka realius arkų išmatavimus. Vadinasi, 1 : 1 perkėlus atrastus lopinėlius ant drobės, vaizduotės pagalba Ridikaitė rekonstravo likusį sienos dekorą, taip nebeegzistuojantį vaizdą paversdama kūrybiškumo išraiška. 

Vis dėlto, rekonstruotas Ridikaitės sienos dekoras užmina mįslę ir taip atveria erdvę naujo lopinio įžvelgimui: kodėl mėlyni ornamentiniai rombai vietomis, o ypač drobės viduryje, yra padengti balkšva spalva tarsi dulksna (o tikrasis klausimas: ką reiškia šie medžiagiški, tarsi levituojančios baltos ir mėlynos spalvų dėmės?)? Menininkės teigimu, tai yra nuoroda į dvasingumą ir anapusybę. Atsižvelgus į tai, kad kūriniai sukurti būtent sakralioje erdvėje, toks paaiškinimas pasirodė ypač tikslus, tačiau neraminantis – juk dėmių gausu ir kituose Ridikaitės paveiksluose.

Menotyrininkė Tojana Račiūnaitė tyrinėdama neregimybės reprezentavimo klausimą, priėjo išvados, kad „šešėliai ir debesys dėl savo efemeriškumo bei kintamumo tradiciškai pasitelkiami reprezentuojant anapusinį pasaulį“[3]. Atvaizdo santykis su anapusybe, „nepažinia nežemiška būtimi, religine tikrove, dvasiniu pasauliu“[4], Ridikaitės drobėse atsiskleidžia būtent per balkšvą nefigūrinę dėmę, papildančią fotorealistišką sienos vaizdavimą nauja nepažinia dimensija. Taip menininkės darbuose nugula dvasingumo, tikėjimo ir anapusybės nuojauta. 

Būtent tikėjimo paieškas ir apraiškas tyrinėja tapytoja Eglė Ridikaitė savo naujausioje kūryboje. Šiai temai skirtą išsamią parodą, organizuojamą jai atstovaujančios galerijos „Contour Art Gallery“, menininkė surengs jau 2021 m. 

Baigiamojo kūrybinių dirbtuvių Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Vasario 16-osios g. 11) atidarymas –  rugsėjo 15 d. 19 val. 

Renginio metu lankymas laisvas, vėliau parodą bus galima aplankyti tik ekskursijų metu. Daugiau informacijos ir registracija į būsimas ekskursijas bus skelbiama: https://www.facebook.com/dominikonai.vilnius

Straipsnio autorė: Menotyrininkė Viltė Visockaitė
Nuotraukos: Jevgenij Labanov

Gundymas


[1] Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant, Kalinė, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, Vilnius: Alma Litera, 1998, p. 146.
[2] Frédéric Lambert, François Niney, Georges Didi-Huberman, „La condition des images“, in: Médiamorphoses, 2008, Nr. 22, p. 1.
[3] Tojana Račiūnaitė, „Šešėliai ir debesys: anapusybės vaizdavimo ribos“, in: Vizualioji kultūra: problemos ir interpretacijos, sud. Monika Saukaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 62.
[4] Ibid.